Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, II dalis

Už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, Darius Pocevičius rašo toliau. Antroje „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalyje prisimenamas laikotarpis nuo 1965 iki 1990 m.: autorius pateikia tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos mieste paliko dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai. 

Vis dėlto ši knyga skiriasi nuo anksčiau autoriaus parašytų, nes svarbiausi čia – nebe miesto artefaktai, bet 7-ajame ar 8-ajame deš. subrendę, dabar garbaus amžiaus vilniečiai, prabylantys tarsi gyvieji praėjusios epochos „reliktai“. Daug dėmesio skirta meno kūrėjams, ypač dailininkams. Jie Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių. Taigi ši knyga – savotiškas in memoriam pamirštai jų kūrybai ir kasdienybei.

Kiek rašytojų anuomet galėjo pragyventi iš kūrybos ir vadintis profesionalais? Su kokio masto cenzūra jie tada susidūrė? Kuo garsėjo Kompozitorių miestelio perklausų salė? Kaip gyvenamojo ploto draudimus apeidavo namus statęsi dailininkai? Kas tapo Vilniaus knygų mugės pramote?

Kuo prekiauta čekinėse ir dolerinėse? Dėl kokio žiedo iš proto ėjo 9-ojo deš. Vilniaus ponios? Kurie „Spartoje“ gaminti apatiniai rūbai vadinti reitūzais, kombinukais ir maudymkėmis? Kada pasirodė sinkleris „Santaka“, vadintas pirmuoju lietuvišku personaliniu kompiuteriu?

Įdomūs faktai iš knygos:

Atkurtos nepriklausomybės priešaušryje Vilnius pasiekė visų laikų rekordą – išaugo beveik iki 600 tūkst. gyventojų. Planuota, kad 2000-aisiais jų pagausės iki 700 tūkst.

9-ajame deš. Vilnius tapo menininkų miestu, čia gyveno 72 proc. Lietuvos dailininkų, 81 proc. rašytojų ir net 89 proc. kompozitorių. Jiems pastatyta 20 daugiabučių namų su dirbtuvėmis ir darbo kabinetais.

Vilnius tapo tikra kultūros sklaidos sostine. Vidutinis „Vagos“ išleistų knygų tiražas 1985 m. siekė 31 300 egz. Valstybinė filharmonija per metus surengdavo iki 5 tūkst. koncertų.

Knygoje:  

• 176 spaudos leidinių iškarpos
• 364 prisiminimų citatos
• 425 fotografijos
• 128 brėžiniai ir dokumentai

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba